Ėjimas

37812_409018507005_2330734_nO ar tu žinai, ką tada vėjyje vaikiau? Ką gaudžiau ištiestom rankom delnais į saulę, į tuos praplaukiančius debesis? Norėjau bent trupinio atminimų tų mūsų negrįžtančių dienų. O ar žinai, kodėl man taip skaudu vis eiti? Eiti ten, į priekį. Kodėl kiekvienas naujas žingsnis vis lėtesnis? Draugai. Visi pranykę, paskendę tame laike. Tame nepagaunamame laike. Tame nieko nepaleidžiančiame laike. Ir jų jau nepaleis. Nei šiandien. Nei vakar. Nei prieš metus. Kodėl nebėra net ir tavęs? Ar padariau klaidų? Tą vasarą, seniai prabėgusią, kai saulė dengė pievas auksu, iškėliau rankas viršun, kad vėjas žaistų. Ta laimė turėjo būti begalinė, maniau. Aš, tu, jie. Kartu jaučiaus dalis. Ar žinai, kodėl vėlei tiesiau rankas? Trupinio nepakanka. Nuo tada, kai palikau namus ir išėjau į pasaulį, jo amžiai nepraėjo. Per visus tuos kelius, nutiestus tik mano žingsniams, regis, jis atėmė amžinybę iš manęs. Nuopoliai ir staigūs pakilimai. Visi tie posūkiai į kairę ir į dešinę, ir ratu laikė mane nuo sugrįžimo čia. Čia, kur yra šiek tiek prasmės šiame keliavime. Žengiau dar vieną žingsnį ir sustojau. Atsisukau ir stebėjau, kaip laiko mirksniai, kurie buvo amžiai man, pagriebia kitų sapnus, svajas ir norus, tykiai ir lėtai artėdami prie manęs. O ar tu žinai, kodėl mes nepabėgame? Aš stovėjau ir nieko nemąsčiau. Nieko laikui. Nieko tiems mirksniams. Nieko mano amžiams. Laikas negali pagauti manęs, nebent jaudinčiausi dėl to. Toliai laukė. Aš pažvelgiau į juos ir vėlei ėjau. Nuo tada, kai palikau namus ir išėjau į pasaulį, jo amžiai nepraėjo. Praėjau tik aš. Praėjo tie, kurie stabteli ir stebi, laukdami nieko, tikėdamiesi visko. Leisdami laikui juos pasiglemžti ir įtraukti jų kelionę užmarštin. O ar tu žinai, kodėl ėjau, net praradusi visus? Kodėl norėjau dar ir dar tiesti rankas? Taip priartinu grįžimą. Dulkės į dulkes.

(2008.11.04)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *