Kaip esu

382834_10150409640977006_1480940670_nMyliu dangų. Dažnai žiūriu į jį. Ir galvoju. Arba tiesiog spoksau į jį, o galvoje tuščia tuščia. Dažnai žiūriu į dangų. Per tą dažną žiūėjimą, jis man atrodo per ankštas. Neišsitenku jame. Norisi kažko daugiau. Tik nežinau, ko. Bet norisi. Labai. Būna sapnuoju, ko. Bet ryte nebeprisimenu. Tik žinau, kad sapnavau tai. Nežinau, iš kur tas įsitikinimas. Bet jis yra.

Kartais girdžiu sakant, jog reikia mokėti pastebėti smulkmenas. Ar aš moku? Gal. Visuomet, kai apie tai susimąstau, man prieš akis iškyla vaizdas: aš stoviu ant tako, nusėto klevo lapais. Ruduo. Matau, kaip, stiproko ir šaltoko vėjo paimtas, krinta žemėn nuo klevo lapas. Visuomet kažkur skubantys žmonės to nepastebėtų. Aš pastebėjau. Bet gal tik dėl to, kad anuomet man tebuvo aštuoneri? Nežinau, kodėl, bet ta diena man buvo įsimintina. Tiksliau, ta akimirka.

Savęs nesuprantu. Nors kartais pavyksta ‘pagaut kampą’. Tik jo neišlaikau. Vėl pasiklystu savyje. Vėl. Ir vėl. Ir vėl…

(2005)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *