Laimės paieškos

Išvystu danguje krintan1399137_10151713164077006_1262943241_očią žvaigždę ir tariu sau: „Noriu būti laiminga!“ Dažnas noras, turbūt net banalus. Tačiau turbūt nėra tokio žmogaus, kuris nenorėtų sau laimės. Tai juk vienas iš didžiausių gyvenimo siekių. Aš – ne išimtis.

Dar būdama visai mažytė, maniau, jog gyvenime svarbiausia yra būti laimingam. Tuomet ir nesėkmės neliūdina, ir kliūtys nebaugina, ir dangus ranka pasiekiamas. Maniau, kad laimė – tai raktas į pasaulį, kur viskas įmanoma. Tik krintančios žvaigždės, pildančios norus, vis netekdavo išvysti, tad ieškojau keturlapių dobilėlių laimei privilioti. Ir man pavyko – didžiulėje dobilų jūroje atradau tą vienintelį, sudžiovinau jį, saugiai padėjau į stalčių ir užmiršau.

Turbūt todėl, kad užmiršau tą dobilėlį, didžioji laimė kol kas dar neaplankė manęs. Rodos, būdavo jau visai šalia, tačiau vis praeidavo pro šalį, tarsi nepastebėdama manęs. Kartais net imdavo rodytis, jog ji stengiasi praeiti kuo nepastebimiau, kad tik nepastebėčiau ne man skirtos laimės ir per daug nenusiminčiau. Belaukdama jos, kol prieis ir prie manęs, nutariau pasitenkinti bent jau mažyte laime. Bet jos taip pat nesulaukiau.

O bėgant laikui suvokiau, jog svajonės nereikia laukti. Ją reikia kurti patiems. Ir nors žmonės yra linkę laimę vadinti nepagaunama paukšte, aš tikiu, jog ją pagauti įmanoma. Tiesą sakant, net labai lengvai. Tereikia nusišypsoti, ir pasaulis nušvis kitomis spalvomis, debesys iš pilkų taps balti, o širdy įsivyraus ramybė. O gal net savo šypsena pavyks keletą laimės ir džiaugsmo spindulėlių suteikti kitiems. Gal jie tuomet naujai atrasta laime pasidalins ir su dar kitais. O jei ir jie padalins laimės spindulėlių dar kitiems, tai anie, savo ruožtu, dalį tos laimės perduos ir kitiems. Ir taip be galo, kol mažyčiai laimės spindulėliai sugrįš atgal pas mane. Be abejo, mažesni, jau pasidalinti. Kita vertus, visai negaila, kad jie liks sumažėję. Juos padidinti nesunku. Tereikia vėl nusišypsoti ir pradėti dalybas iš naujo. Tačiau tai taip dažnai pamirštama. Ir sunku suprasti, kodėl: ar iš godumo dalytis su kitais, ar dėl to, kad nėra su kuo dalytis, ar visai nežinoma, kaip dalytis. Be abejonės, kai pilka kasdienybė slegia pečius visu savo svoriu, nesibaigiantys rūpesčiai trukdo atsikvėpti ir įkyrūs klausimai be atsakymų nuolatos kirba mintyse, sunku šypsotis ir lipdyti laimę iš nieko. Vienas, žinoma, nieko nepadarysi, o ramiai ir laimingai gyventi norisi. Juk ir lordas Česterfildas yra pasakęs: „Malonumas turi būti abipusis. Nė vienas nepatirs malonumo, jei tuo pat metu nesuteiks jo kam nors kitam. Kad pajaustumėm malonumą, pirmiausia reikia padovanoti jį. Galvokite taip: tas, ką man patinka gauti iš kitų, suteiks džiaugsmo ir kitiems“. Tad kartais nusišypsoti tenka ne savo noru. Kitiems. Kad bent kiti laimingesni būtų. O matant kitus laimingesnius, ir pačiam gera. Tad visai nesvarbu, kaip siekiamos svajonės. Svarbus pats žmogaus noras ieškoti laimės ir valia, šio lobio neradus, ją kurti.

Šią vasarą man pasisekė – turbūt sėkmė nusišypsojo – išvydau krintančią žvaigždę. Ji buvo greita: pranyko danguje taip pat staigiai, kaip ir atsirado. Bet tris žodžius spėjau ištarti. Taip, aš vis dar laukiu didžiosios laimės. Nusprendžiau, kad ji turėtų pasirodyti žmogaus pavidalu. O kol kas ir toliau kursiu sau mažytę laimę ir dalinsiuos ja su kitais.

(2007)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *