Laiškas

12186836_10153198921222006_3121311013137422902_oLabas,

Jei skaitai šitai, vadinasi, vėl sugrįžai ten, nuo kur pradėjai. Taip ir maniau, kad kelionė nelengva, bet tikėjausi, jog kelias bus tiesesnis. Na, kita vertus, sugrįžti irgi neblogai. Nevalia pamiršti savo prigimties. Jei jau atsidūrei čia, atsimink tas duobes, kurias teko įveikti, baimes, kurių taip ir nenugalėjai. Matau, pažengei toli. Pakankamai toli, kad pamirštum, koks buvai iš pradžių. Laikas atsitokėti. Iškvėpk, tarsi išnerdamas iš po vandens. Tegul šaltas atokvėpis sudrebina tave. Manei, pajėgsti pabėgti nuo savęs? Nesigink, žinau, kad siekei. Suprantu, tau lemta daug nuveikti, tačiau negalima taip eiti ir nueiti. Iš pirmo ir aš maniau, jog tiesus kelias yra išeitis. Tačiau štai – mes čia abu. Supratau, jog kur benueičiau, visuomet bus klaidingų pasirinkimų. Nuklysdavau tai vienur, tai kitur. Bet visuomet stengiausi po tokio nusivylimo ar atradimo atsitiesti ir kietai eiti toliau. Na, nereikėjo taip daryti. Supranti, pamečiau dalį savęs. Tačiau kartą nutiko šistas nuostabaus – atėjau štai čia. Būtent čia. Čia, kur stovi ir tu. Ir spėk, ką pamačiau. Taip, tą patį vaizdą, kurį matai ir tu. Lygiai tokį patį. Turbūt tu nesupranti, kodėl taip yra. Galiu paaiškinti. Mes padarėme ratą. Net nenorėdami ir negalvodami apie tai. Tiesiog ėjome savu keliu, pasirinkdami įvairias kryptis, ir, matyt, padarėme lankstą. Grįžome ten, iš kur išėjome. Tikriausiai tave apėmė nusivylimas. Padarei tokį nedovanotiną žingsnį atgal. Sugaišai tiek laiko. Ir dėl ko? Dėl grįžimo atgal. Bet turbūt dar nesupranti, ką noriu pasakyti. Kai aš čia sugrįžau, pamačiau, jog niekur nenuėjau, nors taip veržiausi į tolius, rodos, galėjau skristi. Tačiau manęs neapėmė pyktis. Čia pajutau kai ką pažįstamo, savo, jaukaus. Jauti? Manau, jauti. Nes tąkart aš irgi tave jaučiau. Taip, tave. Taip, kaip tu mane. Čia radau tą dalelytę savęs, kurią pamečiau. Negalėjau tuo patikėti. Mano širdis prisipildė džiaugsmo ir ramybės. Po tiek laiko atradau save. Ir niekur kitur kaip tik čia – praeityje. Teisingai, tąkart, kai patekau čionai, tiesiog atsigręžiau atgal. Ir supratau, ką ne taip dariau visoje ilgoje kelionėje. Aš tiesiog pamiršau save. Na, bet juk minėjau, jog pamečiau dalį savęs. Tau turbūt labai knieti sužinoti, kodėl su surastu gabalėliu nenuėjau toliau. Tai paprasta. Žinojau, kad kitoje vietoje, kai atsisuksiu, bus lygiai tas pats. Žinai, kodėl? Dar nežinai, mielasis. Tačiau tu stovi priešais atsakymą – save. Nemanyk, kad šį laišką palikau šiaip sau. Tikrai ne. Aš jį palikau sau. Nes esu tik sielos gabalėlis šioje ilgoje kelionėje. O tokioje, būtent tokioje, kelionėje daug detalių užsimiršta. Ir vienintelis būdas jas prisiminti – tai eiti ratu ir vėl jas susirinkti. Tu irgi esi dalis. Mano dalis. Kaip aš tavo. Matau, kad grįžai ne veltui. Ilgėjaisi kažko, turbūt mūsų. Mums reikia būti kartu. Tada ir tiesiuose keliuose nepaklysime, nes jie bus pasirinkti teisingai. O dabar prisėsk šalia. Mudviem reikia daug ką prisiminti.

(2008.05.23)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *