L’enfer de pensée

405435_10150470642982006_46341769_nKas nutinka žmonėms, kai jie įžengia į minčių pasaulį? Vieniems nutirpsta pirštai, kitiems atšąla oda, tretiems pasirodo ašaros, o likusiai masei tarsi skustuvu pjauna gerklę. Ji priklausė antriesiems. Tarsi įkliuvusi į ledo ir stiklo pasaulį. Savyje. Šaltame pragare. Nebeliko vilties, to šiaudo, kurį dar galėjo sugriebti. Dabar užtarimo teks ieškoti tik savame labirinte. Keista ir juokinga; augi ir tikiesi, jog kartą išėjus iš savęs, nebeteks sugrįžti. O dabar ir vėl ištremta. Ištremta į savo pasaulėlį. Viena. Be teisės išeiti iš jo. Be teisės šaukti.

========================================================================

Ji vėl čia. Ant kranto. Tamsoje. Nendrės tyliai šiurena, kuždasi su vėju. Mėnuo pasislėpęs. Bijo jiems trukdyti. O ji čia. Sėdi. Neklauso jų. Negirdi. Pamažu jungia ugnį su ledu. Ledas tirpsta, liejasi ant josios stiklo. Pradeda kaisti pragaras. Palengva ji supranta.

========================================================================

Suskilus pasauliui, galima atsidurti bet kur. Suskilus pasauliui, atsiranda daug naujų, nepažintų pasaulių ir žemių. Žmonių pasaulis. Dvasių pasaulis. Beprotystė. Kuris nors astralinis pasaulis. Kartais galima patekti ir į skilimą. Kur nors ribiniame pasaulyje. Pasaulių pakraštyje. Toliau už šviesos horizontus. Toliau už šešėlių buveines. Toliau už tamsą. Ji rado save vos besilaikančią ant briaunos stačiame, be jokio pojūčio tarpeklyje.

(2010.11.16)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *