Savais keliais

21836_259936292005_7495143_nMes einame savais keliais, neatsigręždami atgal, nestabteldami, nesusimąstydami, tvirtai. O jei stabteli, mintys paveja, apninka, apsupa, nepaleidžia, nemažėja, neaiškėja ir neleidžia eiti pirmyn. Eiti vėl. Eiti užtikrintai. Ne, tai nebaisu. To nereikia vengti. Priešingai. Reikia kaip tik sustabdyti save, kad suvoktum, kas esi, ko nori, ko sieki. Tai svarbu, tai būtina. Gyvybiškai būtina, kad pasirinktas kelias nebūtų betikslis ir beprasmis. Kelias turi būti pagrįstas. Kiekvienas žingsnis turi turėti pagrindą, kad pėda atsiremtų ne į tuštumą, kad liktų pėdsakas, kad žingsnių aidas neaidėtų stiklu erdvėje. Kad žvilgsnis nebūtų miręs, kad mintys nebūtų sukaustytos, o siela kvėpuotų. Aš žinau, kas esu – žmogus. Tik žmogus. Suvaržytas, bet galintis keisti ribas. Norų nesuvaikau, jų labai daug, tad vieno didelio didelio nelipdau. Po truputį išgaudysiu juos visus. Be to, keturis didžiausius sugalvojau dar vaikystėj ir visada matau juos ten – savo kelyje. Nesirengiu jų prieiti. Tai būtų beprasmiška. Man patinka pats jų siekimo procesas. Tai ir yra visa norų esmė – artėti prie tobulybės, kurios nėra. Kurios niekada nebuvo ir nebus. Tai tik iliuzija. Nes tobulybė turi būti netobula. Tam, kad jos siektume, tobulintume save. Juk mes esame dievai. Juk mes galime.

(2008.03.13)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *