Tyloje

225904_10150176759372006_3994224_nSaulė vaiski, savo spinduliais laižo odą, o vėjas atsargiai, bet tvirtai juos nuvalo. Tarsi pajūry, tik be jūrinės drėgmės. Pamenu jūros pakrantę. Tenai vėjas smėlio smilteles vaiko po visą krantinę, mesdamas jas tai į vieną, tai į kitą pusę. Tarsi vaikas brauktų ranka per smėlio paviršių ir blokštų šuorą šalin. Įnirtingai, atkakliai, nuosekliai, bet su pertraukomis ir švelniai. Taip, tarsi vėjas skleistų savo gijas ir leistų joms pasidžiaugti smėliu, pavaikyti kits kitą. Maža ką, gal kada smiltelės laimės. O čia kiek kitaip. Matau vėją, kaip vanagą nusileidžiantį prie žolės ir užgriūvantį ją. Tačiau stiebeliai tik svirteli ir atsitiesia. Vienas po kito. Taip dailiai, lengvai ir greitai. Nuvilnija banga. Vėjas trumpam pasiduoda, ruošdamasis kitai atakai. Pasigirsta giesmė. Kyla tartum iš niekur. Ir grįžta ten pat. Tu nieko nepasakei. Negalėjai. Tavęs nebuvo šalia. Tyla, tik vėjo šnaresys. Gal taip ir geriau. Mėgstu tylą. Ji prasminga. Prasminga tiek, kiek mano mintys nesugaunamai srūva. Pagauta mintis praranda pusę savo pirmykščio grožio ir antra tiek savo tikslumo. Telieka įsivaizduoti, kokia žavi ir nepaprastai grakšti ji buvo. Pagauti mintį – tai tas pats, kas tėkšti neseniai sužvejotą žuvį į keptuvę. Ji skani, tačiau nebegyva, nepermaininga, neišslystanti iš rankų. Gal dėl to tu neatėjai, pasirinkai tylą. Nors ir likau nesupratusi, ar verta tik tylos klausytis.

(2008)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *