Katė

704667_10151147050177006_256805394_oKaip ir kiekvieną rytą ji atmerkė akis ir įsistebeilijo į lubas. Ištiesė ranką, pabandė pagauti įsivaizduojamą drugį. Nepavyko. Ištiesė antrą ranką. Dvi jau sugainiojo jį. Tad pradėjo rąžytis. Kaip katė. Kaip jos katė. Palengva įtempė rankų pirštus. Tempimas perėjo prie riešų, pasiekė alkūnes, pečius, lėtai perėjo per išriestą nugarą ir ėmėsi klubų, kelių, pėdų. Rytmečio snaudulys sutiko trauktis. Ji atsikėlė laukdama, kol prie kojos prisilies minkštas pūkų kamuolys, uodegos galiuku kliudydamas pirštus.

Akimirka. Kita. Niekas neprisilietė. Niekas nepadovanojo švelnumo. Tylus šūktelėjimas, ir tuščia. Kaip jos gyvenime, kurį bandė užpildyti katė. Sunerimusi ėmė dairytis po kambarius. Veltui. Tiesą sakant, keista. Jei katė naktį kur išeidavo, rytais visuomet būdavo grįžusi, kad galėtų pasveikinti savo besikeliančią draugę. O šis rytas buvo kitoks. Už lango sulig vėjo gūsiu pažiro beržų lapai. Ir buvo nutarta ieškoti lauke.

Susisupusi tik į chalatą, ji išėjo. Ėjo gatve, bandydama spėlioti, kur jos katė galėtų vaikštinėti. Niekad tuo nesidomėjo, tad nerimo vis labiau. Bandė mąstyti kaip katė, bet nepavyko. Niekad taip nesidomėjo kitais, jog galėtų įlįsti į svetimą kailį. Tad pamačiusi laukinį katiną, pasekė juo. Plikšis pasijuto truputį nejaukiai, supratęs, kad yra sekamas, tačiau neprieštaravo. Ir ėjo toliau. Ji dar labiau sunerimo, suvokusi, jog katinas ją veda benamių teritorijos link.

„Nejau ir manoji Snaigė tenai lankosi?“, – mąstė. Ir ji neklydo. Snaigė iš tiesų ten lankėsi. Buvo ten netgi ir šį įsimintiną rytą. Katinas staiga stabtelėjo. Jo akys išsiplėtė. Galėjai įtarti jį išvydus visą valerijono krūmą. Tačiau tai, ką jis pamatė, nebuvo taip malonu. Reginys jam rėkte rėkė nekelti čia daugiau nė letenėlės. Ir pranešti kitiems katinams. Tą patį būtų pamaniusi ir ji, jei vietoj Snaigės būtų kitą katė. Ant ąžuolo, to gyvybės ir stiprybės medžio, buvo ji. Katė. Jos katė. Snaigė. Kabojo. Negyva. Pakarta.

Pusryčiai buvo neįprastai tylūs. Be miaukimo. Šlakelis pieno buvusiai katei, nieko šeimininkei. Vis dar bežadė pakilo nuo tuščio stalo. Ėmė palengva rengtis. Išnykusi katė atidengė tą tuštumą širdy. Tuštumą, kurios nebegalima nuneigti. Galva ėmė pildytis minčių. Šios virto liūdesiu. Liūdesys mainėsi į pyktį. Pyktis keitėsi į buką nejautrumą, o šis keistai tapo euforija. Nebėra vienintelės gyvasties, kurią galėjo vadinti drauge. Kaip naujagimis ji turės pradėjo mokytis eiti į gyvenimą. Netikėtai atsivėrusi laisvė ją baugino ir kartu gynė laukan. Ir ji ėjo, ėjo.

(2009)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *